Retas šiuolaikinis visureigis ar krosoveris turi keturių varančių ratų pavarą. Gamintojai tobulina elektronines sukibimo sistemas ir jau pasiekė tokį lygį, jog 99 procentus kelių galima įveikti priekinių varančių ratų krosoveriu. To pakanka ir jų pirkėjams – tai geriausiai įrodo pardavimo statistika, kurioje dominuoja būtent tokie modeliai.

Tarp lyderių šioje srityje yra „Peugeot“ – tai vienintelis gamintojas, kurio krosoverių gamoje yra tik dviem ratais varomi modeliai. Patentuotos sukibimo valdymo sistemos „Grip Control“ privalumais specialiai parinktame maršrute Neries regioniniame parke įsitikino ir Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovai.

Svarbus ne varančių ratų skaičius

Keturių varančių ratų nebėra standartinėje daugelio šiuolaikinių krosoverių įrangoje, net ir premium automobilių kaip „Audi Q3“, BMW X3 ar „Lexus NX“. Gamintojai turi būdą pakankamam dviejų varančių ratų automobilio sukibimui užtikrinti, tačiau pakaitalo prošvaisai – atstumui nuo žemės iki žemiausio kėbulo taško – greičiausiai niekada neatsiras. Būtent ji tampa svarbiausiu kriterijumi, nusakančiu automobilio gebėjimą įveikti sudėtingus kelius.

Greta prošvaisos visureigių specialistai pabrėžia dar du laipsniais išreiškiamus skaičius – tai užvažiavimo ir nuvažiavimo kampai. Užvažiavimo kampas parodo, į kokio statumo įkalnę automobilis gali pakilti iš horizontalios padėties neužkabindamas kėbulo detalių. Nuvažiavimo – nuo kokio statumo nuokalnės nusileisti į horizontalią padėtį.

Ne visureigiai (sedanai, hečbekai ir kitų kėbulo tipų automobiliai) įprastai turi 12–15 cm prošvaisą, o jų užvažiavimo bei nuvažiavimo kampai yra apie 10–20 laipsnių. Maždaug tokio statumo yra įvažiavimai į požemines stovėjimo aikšteles, tačiau prastesniame miško kelyje tokie automobiliai jau daužo dugno apsaugas ir buferius.

Daugelis krosoverių, nepaisant varančių ratų skaičiaus, gali būti pagirti už 17–19 cm prošvaisą, o angliškai „approach and departure angles“ vadinami kampai siekia 20–30 laipsnių. „Peugeot“ tarp jų išsiskiria: atstumas nuo žemiausio kėbulo taško iki žemės 3008 modelyje yra 219 mm, o 5008 – net 236 mm. Užvažiavimo bei nuvažiavimo kampai – atitinkamai 20/19 bei 29/28 laipsniai.

Visureigių etalonu vadinamo naujausio „Toyota Land Cruiser“ duomenys yra kiek įspūdingesni, tačiau prošvaisa – netgi mažesnė nei aukščiau minėtuose prancūziškuose krosoveriuose. Šio visureigio pravažumą užtikrina 215 mm prošvaisa ir atitinkamai 31 bei 26 laipsnių užvažiavimo bei nuvažiavimo kampai.

Važiavimo režimai – skirtingoms dangoms

Gamintojai visureigiuose diegia įvairias sukimo momentą tarp ratų paskirstančias ir pravažumą didinančias sistemas. Visų jų tikslas yra tas pats – leisti visureigiui įveikti prastą kelią. Tačiau priemonės tam tikslui pasiekti skiriasi, gamintojai taiko skirtingo efektyvumo formules. Dauguma vairuotojui į valdymą įsikišti leidžia tik minimaliai – juose siūloma palikti stabilumo sistemos režimą „Auto“, kad kompiuteris pats suvoktų, kokia danga važiuojama, kitos gi leidžia automobilio valdytojui pačiam nustatyti važiavimo režimą.

Didieji bekelės etalonai „Toyota Land Cruiser“ ar „Land Rover Discovery“ turi įvairių važiavimo režimų skirtingoms kelio dangoms: sniegui, purvui, akmenims ir t. t. „Peugeot“ automobiliuose papildomai užsakoma patentuota sistema „Grip Control“ primena būtent tokius valdiklius, o kartu su ja montuojamos universalios M+S (angl. „Mud+Snow“) padangos.

„Grip Control“ yra penki režimai, visus juos galima įjungti ar išjungti važiuojant – tai labai patogu vairuotojams. „Standard“ atlieka tas pačias funkcijas kaip ir daugelyje kitų krosoverių – jis skirtas standartinėms kelio sąlygoms, kuomet ratai slysta minimaliai. Režimas „ESP Off“ stabilumo ir „Grip Control“ funkcijas išjungia, leidžia savarankiškai palaikyti sukibimą iki 50 km/val. – šį greitį viršijus, automatiškai įjungiamas režimas „Standard“.

Režimas „Mud“ skirtas važiuoti minkšto grunto paviršiais, pažliugusiais miško keliais. Būtent jis Lietuvoje naudojamas dažniausiai. Šis režimas leidžia ratams prasisukti net ir esant nedideliam sukibimui, taip pašalinamas susikaupęs purvas ir atgaunamas sukibimas su kietu paviršiumi.

Režimas „Sand“ minimalizuoja ratų prasisukimo riziką, nes buksuoti smėlyje beveik visada reiškia įklimpti.

Režimas „Snow“ kiekvieno rato sukimąsi reguliuoja pagal tuometes sukibimo sąlygas: važiuodami sniegu ar ledu ratai turi minimaliai prasisukti, o kartais net menkiausias buksavimas lemtų įklimpimą.

Visi trys specifinėms dangoms pritaikyti važiavimo režimai veikia skirtingu greičiu: „Mud“ iki 80, „Sand“ – 120, o „Snow“ – 50 km/val. Viršijus nustatytą greitį sistema suvokia, jog iš sudėtingo kelio atkarpos buvo išvažiuota ir grąžinamas „Standard“ režimas.

Kartu su „Grip Control“ krosoveriuose įdiegiama ir kita sistema – „Hill Assist Descent Control“ (HADC). Ji leidžia vairuotojui neliesti pedalų leidžiantis stačiomis nuokalnėmis – sistema suvokia, kurį ratą kada geriau pristabdyti, o kada konkrečiam ratui perduoti daugiau sukimo momento. Nuolydžiui siekiant 5–8 proc., sistema palaiko 17 km/val. greitį, o viršijus 8 proc. – 3–17 km/val.

Tokios elektroninės sistemos į modernius krosoverius jau dabar diegiamos ne ką rečiau nei keturių varančių ratų pavara. Pardavimo tendencijos įvairiose šalyse liudija, jog kiekvieną dieną naudojamos elektroninės sistemos automobilių pirkėjams suteikia daugiau privalumų nei keturi varantys ratai.